Aš ne Tu

Suspaudžiu savo rankoj
Paskutinę mažą viltį.
Tu jau šliauži žeme,
O aš vis dar tikiuos pakilti.

Nors gal ir mažas, ir tylus,
Bet vis dėl to tai maištas.
Tau tai atrodo kaip liga,
O man - grynų gryniausias vaistas.

Stereotipų senų virvėmis surišti,
Visi vienodi, visi nuobodžiai pilki,
Kuo norėjai būt, taip greit užmiršti,
Tau meluoja, o tu taip naiviai tiki.

Velniop sistemą, santvarką ir melagystes,
Jei JIE norės, nuteis tave už nesamas vagystes,
Sudrebink pamatus, sugniaužk kumščius,
Parodyk veiksmą, o ne pažadus tuščius.

Nors ir labai maži,
Bet žingsniai tik į priekį.
O tu nebesuvoki ką girdi,
Nebežinai ir ko taip sieki.

Taip aš prieky, aš aukščiau,
O tu likai purve sėdėti.
Gal susiprask kol nevėlu,
Nes už tave nesiruošiu kentėti.

Ar tai tikra

Ir kai paskutinės mano cigaretės,
Vėjas pelenus barstys.
Kai nutils šauksmai, verksmai, dejonės,
Ir liks tik šnabždesys.

Tu paklausk manęs, ar tai tikra.

Ir kai saulė paskutinį kartą,
Nusileis ir nepakils.
Kai veidrodžiai nustos rodyt melą,
Ir tiesiog suskils.

Tu ir vėl paklausk, ar tai tikra.

O aš sėdėsiu, tylėsiu, žiūrėsiu tau į akis.
Atsakymų aš nežinau, ir niekas man jų nesakys.
Kiekvieną kartą kartosis tas pats.
Kol rasim atsakymus, kol kas nors supras.

Ir kai daugel metų mintas kelias,
Pagaliau nebedulkės.
Kai tūkstančiai ryškių žvaigždžių,
Ir vėl suspindės.

Tada aš tau atsakysiu, kad tai tikra.

Ir kai nebylūs medžių lapai,
Naktimis sušnabždės.
Kai laikas paims ir sustos,
Žmonės nebeskubės.

Aš ir vėl pasakysiu, kad tai tikra.

Sėdėsiu, tylėsiu, žiūrėsiu tau į akis.
Atsakymus žinau, atsiranda viltis.
Suprasti, suvokti, aplinkui kas dedas.
Kiek tai užtruks, kas tiesa, o kas melas.

Kelionė

Kaip cukrus kavoje,
Laike ištirpsta mano mintys.
Nors protas dar blaivus,
Bet kojos jau pradėjo pintis.

Senam, tiesiam kely,
Dabar daugybė vingių.
Galbūt jau pavargau,
Gal nebenoriu, gal tingiu.

Su kiekvienu žingsniu,
Bagažas vis sunkėja.
Laiptai vis statesni,
Vis tenka eit prieš vėją.

O taip dabar norėtųsi,
Prisėst ir atsipūsti.
Ir net galbūt užmigt,
Ir niekad nenubusti.

Nustok tuščiai svajot,
Ir būt toks savanaudis.
Nes jei nuspręsi kristi,
Kažin ar tave gaudys.

Paimk savo bagaža,
Ir atsigerk vandens.
Ne tau šiandieną spręsti,
Kas mirs, o kas gyvens.

Kadangi, viena iš mano mūzų, pastaruoju metu labai įnirtingai ilsisi, galit pasidairyti, ką pavyko išgimdyti su kita mano mūza.
Lašelis juodai balto gyvenimo...
***

Nebe tas.

Sušalusiais pirštais
Spaudžiu stygas,
Bet melodijos mano
Skambesys nebe tas.

Akordai nebedera,
Kaip derėjo kadais,
Kai žmones dar
Vadinom vardais.

Nata po natos,
Triukšmas tik girdis,
Braukiu per stygas,
Ranka tarsi kirvis.

Nuo šalčio ir skausmo
Nutruko styga,
Yra kaip yra,
Nutruks ir antra.

Ir vieną dieną
Užmiršit mane,
Viską užmiršit,
O aš jūsų - ne.
... o aš jūsų - ne...

One day

You can let it down just with the flow.
Or you can smash the face and say no word.
Don’t try to repeat what you see in the show.
Just find your own way to fuck the world.
-
One day your empty glass will be fullfilled.
One day your life will be like dream.
But now you feelin’ like just been killed.
The moaning slowly turning into scream.
-
New places
Same habits
Can you take a lil’ more?
New faces
Same addicts
It’s like neverending war.

(dar ne pabaiga)

Marionetė

Gilus atodūsis,
Deja ne paskutinis
Bejausmės akys
Į sąnarius sukaltos vinys.

Tavo gyvenimas,
Seniai tau nepriklauso,
Ne visi girdi,
Nes ne visi juk klauso.

Tavo judesys,
Bet ne tavo mintis,
Dar kentėk,
Išvaduos tik mirtis.

Melsk savo dievą,
Kad nukirstų virves,
Nebeskaudėtų,
Nekankintų tavęs.

Tu tik marionetė,
Lėlė liūdno klouno veidu,
Tampoma už virvių,
Paklusni ir jokių jeigu,
Viena nesugebėtum,
Žengti net menkiausio žingsnio,
Ir nebesulauktum,
Net menko praeivio žvilgsnio.

Ir susirinkę tūkstančiai žmonių,
Įdėmiai stebi tavo judesius,
Jie nenumano, kaip sunku,
Nėra plojimų, girdi tik kuždesius.