Ironija - kaip ant stogo tirpstantis sniegas. Tekantis mažais skausmo lašeliais ir pamažu sulipdantis gyvenimo varvklį. Vieniems didesnį, kitiems mažesnį. Ir ankščiau ar vėliau, tas varveklis trenksis žemėn ir pabirs į šimtus nesurenkamų ledo gabalėlių. Ištirps. Išgaruos.
Akimirka. Tyro džiaugsmo akimirka. Mažas oro burbulėlis, įkalintas gyvenimo varveklyje. Be šanso ir be vilties ištrūkti. Pasmerktas sudužti.
Užsidedu kaukę ir išeinu. Slepiu save nuo kitų. Ir nuo savęs. Ridenu nuo stogo lašelius. Lipdau varveklį. Vis didesnį ir didesnį. Pilną tuštybės, abejingumo. Žinau, kad vieną dieną jis neatlaikys, nukris, suduš. Bet tai mano varveklis, mano gyvenimas. Darau ką noriu. Mano.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą